| emaii Kalvarija, Miparai, 2012 07 01
Broliai ir seserys, susirinkome emaii Kalvarijoje vedami to paties tikjimo, ird ir akis keldami Šv. Mergel Marij, Šeim Karalien. Jos motinika meil kreipia ms vilgsn Diev, kuris yra taip arti ms, taiau kartais pasilieka tarsi neatrastas Lobis. Vis iekome ko nors, ko atrodo tarsi vienintelio dalyko trksta iki pilnos laims. Ir gal ne visada igirstame Jzaus odius: „tu rpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalyk, o reikia tik vieno“ (Lk 10, 41–42). Šv. Mergels Marijos motinika globa labiausiai ir yra nukreipta tai, kad nepamirtume, kas svarbiausia: kas reikalinga ne tik ia ir dabar, bet kas turi iliekamj vert aminybs poiriu.
Ne kart sakome, jog esame Marijos ems vaikai, Marijos vaikai. Tai i ties didel dovana, jei Šv. Mergel Marija mums yra ne tolima istorija, menikas paveikslas, bet gyvas asmuo, kurio pavyzdiu galime sekti, kur galime kreiptis maldoje ir sulaukti tylaus, subtilaus atsako. Vienais i savo odi ant kryiaus Jzus apatalo Jono asmenyje patikjo mus visus Marijai ir j paved mums. Kiekvienas Banyios bendruomens narys gali kreiptis Marij kaip savo dangikj Motin. Daugiaams to patirties vaisiùs tarsi apibendrina v. Bernardo maldos odiai: „Maloningoji Mergele Marija, [...] amiais nra girdta, kad apleistum bent vien, kas bga prie Tavs, aukiasi Tavo pagalbos ir praosi utariamas“.
Visgi, tas pats vienintelis i apatal po kryiumi stovjs Jonas, kuriam Jzus patikjo Marij kaip Motin, tokiais odiais kalba mums visiems: „irkite, kokia meile apdovanojo mus Tvas: mes vadinams Dievo vaikai – ir esame!“ (1 Jn 3, 1). Štai kas yra didiausias ms turtas: esame Dievo vaikai. Ši tiesa nepanaikina ms ryio su savo prigimtine eima, savuoju kratu, su Mergele Marija ir kitais ventaisiais: ji duoda tai, ko jokiomis savo pastangomis nebtume galj pasiekti. Bti Dievo vaiku – tai Dievo dovana, kuri Jis suteik, „atjus laiko pilnatvei“, – kaip sako apatalas Paulius Laike galatams.
„Atjus laiko pilnatvei, Dievas atsiunt savo Sn, gimus i moters, pavald statymui, kad atpirkt esanius statymo valdioje ir kad mes gytume vaikyst“ (Gal 4, 4–5). Ši eilut mums inomoje turtingoje apatalo Pauliaus ratijoje yra vienintel vieta, nurodanti Marij. ia netgi nepaminimas jos vardas. Kalbama apie Dievo Sn, „gimus i moters“. Marija lieka tarsi elyje, taiau dl to ji netampa maiau reikminga.
Dievas atsiunt savo Sn dl ms, kad Jis, gimdamas i moters, bt visa kuo mus panaus, iskyrus nuodm. Tai reikia, kad Jis tapo reikalingas Marijos kaip motinos globos, jos paprasto kasdienio darbo. Dievo Karalyst – ne i io pasaulio, ne io pasaulio jga kuriama, taiau kiekvieno i ms indlis jai yra svarbus. Pirmasis indlis – tai mes patys, ms irdis, Dievo vaiko irdis. Ne technologij paanga pati savaime parodo, kiek yra paengusi priek Dievo Karalyst, bet tai, kiek mes esame Dievo vaikais ir kiek savo kasdienybje gyvename, kaip Dievo vaikams dera. Tad i Mergels Marijos, i moters gims Dievo Snus tepamoko mus su meile, itikimai ir siningai atlikti savo pareigas, kokios menkos ir nereikmingos jos neatrodyt.
Šv. Mergels Marijos ryys su Jzumi Kristumi pranoksta fizins motinysts santyk. Prisimename trumput Evangelijos epizod, kai viena moteris i minios, turbt suavta Jzaus mokymo, itar pagyrimo odius Jo motinai: „Palaimintos sios, kurios tave neiojo“. Gi Jzaus atsakymas pabr dar gilesnio ryio svarb: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo odio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28). Šie odiai pasako, kad tas didesnis palaiminimas, didesn vienyb su Jzumi yra prieinami kiekvienam Jo mokiniui, negaliniam bti su juo fizins giminysts santykyje. Taiau ir Marija turjo dal didiajame Dievo odio klausytojos ir vykdytojos palaiminime. Juk dar prie priimdama Dievo odio siknijim savo siose, ji prim j savo irdimi, dievikajam Apreikimui itardama „Tebnie“. Tad Šv. Mergel Marija ilieka mums pavyzdiu, kaip kasdien turime bti atviri tam, k Viepats mums kalba per Šventj Rat, per vidinius kvpimus maldoje. Jai utariant, bkime atids, kad ir iandienos rpesi apsuptyje atpaintume ir vieni kitiems parodytume per Jz Krist atjusios „laik pilnatvs“ enklus. Ne gsdinanius ir bauginanius, bet vilt kvepianius ir gr kurti skatinanius enklus.
Pagaliau, prisiminkime ir io sekmadienio Evangelij apie moter, kuri igijo i j ilgai varginusios negals, kai prisiliet prie Jzaus apsiausto. Ne pats prisilietimas tarsi kokia magika priemon igyd j, bet jos tikjimas. Juk aplink Jz buvo susirinkusi didel minia, kuri tiesiog spaud J, taiau esmin permaina vyko tik gyvenime ios moters, kuriai Jzus pasak: „Dukra, tavo tikjimas igelbjo tave, eik rami ir bk igijusi i savo ligos“ (Mk 5, 34).
Šv. Mergele Marija, kaip reikia ir mums, kad su tokiu tikjimu – su Tavo ar su ios Evangelijoje minimos moters tikjimu – prisiliestume prie Jzaus. Kaip reikia, kad ms tikjimas nebt formalus ir bevaisis, kaip demon, kurie „tiki ir dreba“ (Jok 2, 19). Ms Utarja, savo Snui mus paveski. Padk mums visada laikytis Jzaus, kad tarp vis varg ir negali isaugotume Dievo vaiko ird, tyr ir skaidri kaip versm, nepasiduodani lidesiui, itikim ir kilni. |